Naujienos

Naujienos

Mindfulness organizacijose: įsisąmoninimu grįstas asmeninis augimas

2016-11-08
Mindfulness organizacijose: įsisąmoninimu grįstas asmeninis augimas

Parengta pagal pranešimo tekstą konferencijoje personalo profesionalams HR PRO Vilnius 2016

MINDFULNESS. Šį žodį angliškai iš esmės girdėjo beveik visi. Personalo ir darbuotojų ugdymo specialistų tarpe pastaruoju metu jis skamba vis dažniau. Tačiau nepriklausomai nuo to, kiek kartų esame jį girdėję, nėra paprasta trumpai ir aiškiai apibūdinti, ką jis reiškia, o tuo labiau, kokia mindfulness praktikų vertė organizacijoms. Taigi, kas konkrečiai yra ugdoma, kam to reikia, kas keičiasi ir kaip tai vyksta? Šis straipsnis yra skirtas atsakyti į minėtus klausimus.

Pradėkime nuo apibrėžimo, kuris gal ir neatsako į svarbius klausimus, bet pradžioje yra būtinas. Taigi, mindfulness – tai nevertinantis mūsų patirties įsisąmoninimas ir priėmimas.

Mindfulness taikymo pasekmė yra ramybė

Prisiminkime savo vaikystės herojus. Ne mėgstamus personažus, bet herojus, į kuriuos panašiais norėjome būti. Man, kaip berniukui, tai buvo Vinetu, Robinas Hudas, Šerlokas Holmsas. Dėl mergaičių nesu tikras, bet gal galėtų tikti Alisa Selezniova? Kas mus žavėjo visuose Šerlokuose? Šaltakraujiškumas įtemptose situacijose, nuoseklumas ir nepasidavimas nereikšmingoms detalėms, analitinis mąstymas, pastabumas smulkmenoms. Šie herojai veikdavo maksimaliu savo pajėgumu įtemptose, kritinėherojusse ir krizinėse situacijose. Kodėl? Nes buvo visiškai ramūs. Emocijos regis netemdė jų matymo. Jie tarsi uragano sūkurio centras – kai viskas sukasi aplink jį, jis ramiai stovi vietoje. Tikiu, daugelis svajojome tokiais būti.

Tačiau ne vienas turbūt pamena daugkartinius savo nusivylimus, kai vedini svajonės taip elgtis, kaip mūsų vaikystės herojai suvokiame, kad mums taip neišeina. Kad krizinėje, įtemptoje, stresinėje situacijoje mes elgiamės visiškai priešingai. Nežinau kaip jūs, man ausyse vis dar skamba tų dūžtančių iliuzijų garsas. Supranti, kad įtemptoje situacijoje širdis plaka stipriau, matymas ir mąstymas susiaurėja, mes kabinamės už neesminių detalių, elgiamės visiškai neracionaliai. Taip visose pavojaus situacijose reaguoti mus parengė gamta. Praėjus situacijai pergyvename, klausiame kodėl, svajojame iš naujo, duodame sau pažadus. Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl. Galiausiai svajonės sudūžta, kai tu supranti, kad taip negali. Nuleidęs galvą turi pripažinti, kad nesi šaltakraujis. Dar blogiau. Pasirodo, kad įtemptose situacijose veiki prasčiausiai.

Ramybę galima išugdyti

Tai kaip su tais herojais? Gal jie tokiais gimė? Gal. Labai tikėtina. Kai kuriems žmonėms nereikia mokytis jokios ramybės, jokio susikoncentravimo ar sąmoningumo. Mokslo atstovai pritaria, kad būti sveikam, sėkmingam, patiriančiam mažiau streso neretai svarbu dėkinga nervų sistema. Tačiau gauti gerą nervų sistemą – tai tas pats, kas išlošti loterijoje. Daugelis, kaip ir tikroje loterijoje, mes jos neišlošėme. Tai, lyg gauti ypatingą balsą – retenybė. Visi savo draugų tarpe rasime žmonių (ir aš tokių turiu), kurie iš principo tikslingai su savimi nedirba ir yra puikūs ramybės ir šaltakraujiškumo pavyzdžiai: ramūs, pastabūs, atsimenantys ir t.t. Tačiau tai yra išimtys, o ne taisyklė. Belieka vienintelis klausimas, kaip mums užsidirbti, kai neišlošėme. Kaip išmokti, kai nedavė. Mindfulness gali būti atsakymas, kaip net ir lengvai pakrikusią nervų sistemą padaryti veiksnia įtemptose situacijose. Ir svarbu pakartoti tai, kas aukščiau jau parašyta – mindfulness yra išugdoma.

Mindfulness ugdo tris gebėjimus

  1. Dėmesio koncentracija. Įsivaizduokite, kad gyvenimas, tai važiavimas automobiliu – viskas juda aplinkui, vaizdai pro langą liejasi. Todėl pirmas įgūdis yra išmokti stabilizuoti vaizdą. Nukreipti dėmesį į konkrečią vietą ir sugebėti judriame pasaulyje tą dėmesį išlaikyti ties objektu. Tai tarsi kameros nukreipimas ir stabilizavimas. Čia kalbame apie kameros nukreipimą tiek į išorinį, tiek į mūsų vidinį subjektyvų pasaulį. Stebime abejomis kryptimis.
  2. Pastabumas. Kai kamera nukreipta į norimą objektą, tuomet svarbu, kad vaizdas būtų neišplaukęs ir mes aiškiai matytume detales. Tai primena tarsi objektyvo lęšio fokusavimą. Jeigu jis nesufokusuotas, net ir stabili ir reikiama linkme nukreipta kamera nieko nerodo.
  3. Lavinama kantrybė. Kai pamatome vaizdą, ne viskas mums patinka. Kartais norisi nugręžti akis tiek nuo vaizdų išorėje, tiek nuo vaizdų mūsų viduje. Tačiau nugręžę akis mes nepašaliname paties reiškinio, mes tik tampame akli jam. Tai atima galimybę ką nors keisti. Todėl gebėjimas priimti ir išbūti su tuo ką matome nevertinant, yra būtina kaitos sąlyga.

Kas keičiasi?

  1. Ilgainiui išmokstame pastebėti tai, ką patiriame tuo metu, kai patiriame. Gyvename mažiau autopilotu.
  2. Ilgainiui išmokstame ne kovoti su realybe, o gyventi joje. Ką tai reiškia? Gyventi realybėje mums trukdo LŪKESČIAI pasauliui, sau, aplinkiniams:
  1. Kovojame su dabartimi: mes priekaištaujame sau, kitiems, pasauliui, kad jie yra ne tokie, kokių mes tikimės.
  2. Kovojame su praeitimi: pergyvename, kad nutiko ne taip, kaip planavome.
  3. Kovojame su ateitimi: mes bijome, kad nutiks kitaip nei mes norime.

Kartais mums itin sunku priimti neišvengiamus gyvenimo faktus kaip nekintamą duotybę. Ypač tada, kai jie skiriasi nuo lūkesčių. Tai yra labai žmogiška. Tačiau galiausiai, mes grumiamės su realybe vietoje to, kad gyventume joje. Tai kelia įtampą, atima ramybę ir neleidžia imtis veiksmų realybei įtakoti. Tai yra streso ištakos. Tai yra vienas iš mindfulness darbo su savimi objektų. Treniruoti kantrybę šiuo atveju reiškia, mokytis priimti faktus ir mažiau krimstis dėl jų. Labiau susikoncentruojant į galimus veiksmus.

Todėl kitais žodžiais mindfulness yra…

Kitoks santykis su realybe, kurio pasekmė (gal net šalutinis produktas) yra ramybė.

Kaip ugdyti?

Mindfulness ugdymui yra trys skirtingo lygio ir turinio metodų grupės. Jos primena tris skirtingus būdus treniruojant mūsų kūną. Visų pirma, nusprendę stiprinti kūną, pradedame nuo to, kad dažniau lipame laiptais, o ne važiuojame liftu; renkamės dviratį, o ne automobilį. Norėdami dar geresnio rezultato, mes einame į sporto klubą. Dar aukštesnis lygis – dalyvavimas rimtesnėse varžybose, kurioms jau reikia ruoštis ir dedikuoti daugiau laiko. Remiantis šia analogija, galima išskirti šias mindfulness ugdymo metodų grupes:

  1. Neformali praktika (tarsi lipimas laiptais, o ne važiavimas liftu) – veiklos „instaliuotos“ į mūsų kasdienybę.
    Kokie galimi pavyzdžiai? Tai priminimas sau dienos bėgyje kreiptį dėmesį į tai, kas vyksta. Tai pastebėjimas ką patiriame tuo metu, kai einame, bendraujame, sėdime mašinoje – pastebėjimas ir įsisąmoninimas. Kitaip sakant, mokymasis pastebėti ką patiriame, kai patiriame. Kokie galimi konkretūs pavyzdžiai? Kai suskamba telefonas, įsiklausykite į skambutį prieš jį pakeldami; pastebėkite priešais važiuojančio automobilio lempas – įsisąmoninkite jų spalvą, struktūrą; kai plaunate indus, pabandykite pajausti vandenį, muilą, pastebėti indų spindesį. Neformalios praktikos galimybės yra begalinės.
  2. Formali praktika (tarsi ėjimas į sporto klubą) – veiklos, kurioms reguliariai skiriamas tikslingas laikas.
    Kas konkrečiai tai yra? Visų pirma, tai skirtingos meditacijos: 1) Meditacijos, kurios moko dėmesio koncentracijos: pasirenkant dėmesio objektą, siekiant jį išlaikyti dėmesio lauke;  pastebėjimas, kai dėmesys nukrypsta ir jo sugrąžinimas; 2) Meditacijos, kuomet stebėjimas savas kūnas, mintys, jausmai. Visa tai apžiūrint, tarsi krištolinį rutulį ir leidžiant visa kam būti, nesiimant jokių veiksmų.
  3. Intensyvi praktika (tarsi dalyvavimas varžybose) – tai dažniausiai kelių dienų ar savaičių atsiribojimas nuo kasdienės veiklos ir atsidavimas tik darbui su savimi. Tai vadiname –  atsiskyrimu (angl. retreat).

Patys ramiausi yrlaimingos-smegenysa psichopatai

Ir neužmirškite, kad bet koks įrankis gali tapti nusikaltimo įrankiu. Juk ramybė yra vienas iš būtinų profesionalaus nusikaltėlio bruožų. Svarbu suvokti, kad mindfulness ištakos yra jogų ir budizmo filosofija, kurios šerdis yra proto ugdymas vardan kitų žmonių gėrio. Tačiau vakarų pasaulis neabejodamas priglaudė proto ugdymo praktikas, palikdamas pilkojoje zonoje „vardan žmonių gėrio“.

Straipsnio autorius: Paulius Avižinis, OVC Consulting direktorius ir konsultantas.