Naujienos

Naujienos

Savimotyvacija = supergalia? Kaip save motyvuoti?

2015-11-23
Savimotyvacija = supergalia? Kaip save motyvuoti?

Dalinamės LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ interviu ištrauka su OVC Consulting konsultantu Tomu Misiukoniu ir psichologijos ir mokymų centro „Azimovas“ psichologe Ginte Gudzevičiūte apie savimotyvaciją.

Mūsų motyvacija priklauso ir nuo to, kokią istoriją sau pasakojame kiekvieną dieną. 

„Jie turėtų toje savo istorijoje atrasti aspektų, kurie būtų labiau pozityvūs, negu negatyvūs. […] Bet ne apie pozityvumą ir negatyvumą turime šnekėti, o apie racionalų mąstymą. Kas įrodo, kad man šiandien bus bloga diena? Na, niekas neįrodo, ar ne? Kuo remiuosi, sakydamas, kad visi mano aplinkoje esantys žmonės yra blogi? Neturiu jokių įrodymų, neturiu faktų ir labai mėgstu kartais viską apibendrinti pagal atsitiktinius įvykius, kurie man įsimena“, – LRT RADIJUI sako T. Misiukonis.

– Kas motyvuoja Jus pačius?

G. Gudzevičiūtė: Kaip ir daugelį, tikriausiai 75 proc. žmonių, motyvuoja tai, kas kelia malonumą. Tikriausiai irgi esu tas žmogus, kuriam kažkas anksčiau ar veliau suteiks malonumo, prasmės ir kažkokios suvokiamos naudos. Tai – kažkoks tikslas, kažkas, dėl ko aš galiu išlikti, išgyventi, kažkas dėl ko aš galiu augti, tobulėti. Tokie dalykai mane motyvuoja.

T. Misiukonis: Prisiminiau vieną atvejį, kai bičiulis, buvęs kolega iš ankstesnės mano darbovietės, prieš kelis metus manęs paklausė – tai kas tave motyvuoja šiame darbe, kur dirbi su žmonėmis, mokai juos, ugdai? Tai aš jam atsakiau – žinai, kad aš nesijaučiu labai dirbantis. Jis sako – kaip tu randi laiko knygoms, tekstams į du tinklaraščius parašyti? Sakau – nesijaučiu kažkur švaistantis laiką. Tai – iš tikrųjų pojūtis prasmės to, ką darai, ir aplinkos palaikymas, t. y. grįžtamasis ryšys, kurį gauni, tai, kad supranti, jog tai, ką darai, yra kažkam reikalinga ir prasminga. Man asmeniškai šie du aspektai yra didžiausi varikliai.

– Vis dėlto gyvenimuose turime pareigų, kurios nebūtinai yra malonios, kurios nebūtinai atneš mums tiesioginės naudos, nebūtinai jaučiame, kad jos yra labai prasmingos ar mus palaiko aplinka, jas atliekant, kaip minėjote. Kaip atrasti motyvacijos atlikti pareigas, kurios nėra malonios? Turbūt su jomis susiduriame labai dažnai.

T. Misiukonis: Labai priklauso nuo to, kokią istoriją apie visus šiuos dalykus sau pasakojame.

Jei sau pasakosiu, kad šiandien yra juoda diena, mano darbas yra blogas, uždirbu nepakankamai, nes štai mano kaimynas ar bičiulis – daugiau, jis gali nuvažiuoti į prabangesnę kelionę, tai bus vienokia gaida. Jei pasakosiu sau istoriją, kad tiek, kiek aš uždirbu, man pakanka, jei mano namai yra pakankamai jaukūs ir gražūs, jei turiu gerų žmonių savo aplinkoje, tai jau bus kitokios natos.

Tai, ko gero, žmonės, kurie jaučiasi nemotyvuoti, turėtų pergalvoti, kokią istoriją jie sau įkalbėję, kokią istoriją jie pasakoja kasdien, ir, ko gero, jie turėtų ją perpasakoti. Jie turėtų toje savo istorijoje atrasti aspektų, kurie būtų labiau pozityvūs, negu negatyvūs.

Žinoma, yra labai paprasta pasakyti – galvok pozityviai, negalvok negatyviai. Tai nėra įmanoma. Bet ne apie pozityvumą ir negatyvumą turime šnekėti, o apie racionalų mąstymą. Kas įrodo, kad man šiandien bus bloga diena? Na, niekas neįrodo, ar ne? Kuo remiuosi, sakydamas, kad visi mano aplinkoje esantys žmonės yra blogi? Neturiu jokių įrodymų, neturiu faktų ir labai mėgstu kartais viską apibendrinti pagal atsitiktinius įvykius, kurie man įsimena.

Tai apibendrinant, reikėtų pergalvoti, ką aš sau pasakoju ir perpasakoti istorijas.

Aš netgi turiu pavyzdį. Vienuose mokymuose, kuriuos vedžiau apie klientų aptarnavimą […], buvusi auditorija minėjo, koks sunkus yra jų darbas, o ypač tada, kai būna pilnatis, tuo metu ateina labai daug žmonių, kurie yra pernelyg jautrūs.

Gali būti, kad tai – dėl pilnaties, bet, kita vertus, pagalvojau, kad gali būti ir taip, jog pilnaties metu žinome, kad yra pilnatis, ir tiesiog ieškome tokių žmonių, kurie aplinkui yra blogi. Tai, žinoma, natūraliai tai ir pastebime. Jei savo aplinkoje ieškome blogybių, negatyvo, o ne motyvacijos, tai mes tikrai tą rasime. Ir tą galima rasti labai greitai.

– O kas už tos motyvacijos gali būti dar daugiau?

T. Misiukonis: Prisiminiau Johno Lennono posakį: „Jei visą dieną praleidau tingėdamas ir dėl to jaučiausi laimingas, tai nereiškia, kad tuščiai iššvaisčiau laiką.“ Kartais net tas tingėjimas gali būti visai geras malonumas ir leidimas sau atsipūsti nuo įvairiausių pasaulio prievolių.

Yra tam tikras motyvacijos pervertinimas. Dabar labai populiarus žodis yra „pokyčiai“ ar „keiskimės“. Atsidarę savo socialinį tinklą, jei juo naudojatės, pamatysite daugybę dalykų, daugybę mokymų, daugybę atvirukų su posakiais, kurie skatina žmones keistis ir daryti kažką kitaip, nei jie daro. Tarsi savaime yra toks stereotipas susiformavęs, kad keistis yra labai gerai.

Bet kartais reikia pailsėti nuo viso šito. Aš pats asmeniškai esu šiek tiek skeptikas visų šių pokyčių, nors dirbu pokyčių srityje. Visi šie dalykai turėtų būti subalansuoti. Žmonės turėtų rasti savo vietą visame tame. Pažįstu labai daug žmonių, kurie gyvena pokyčiuose, apie tai labai daug deklaruoja ir kalba, bet iš tiesų net ir jiems reikia sustoti ir kartais permąstyti, ką jie daro.

Užsiminėte apie socialinius tinklus ir motyvacijos virusą ten. Kiek save motyvuoti, keisti gali kitų žmonių istorijos, kitų žmonių sukurtos motyvuojančios citatos, kurios dabar tikrai populiarios? Tokios, kaip, gėlių fone įkvepiantys šūkiai: „Siek ir pasieksi savo tikslų! Tokiomis ir panašiomis citatomis bei paveikslėliais mielai pasidalijame savo socialiniuose tinkluose, bet ar tokie kažkieno iškelti motyvaciniai šūkiai turi jėgos mus pačius motyvuoti ir imtis veiksmų?

T. Misiukonis: Esu parašęs keletą tekstų apie motyvacines citatas. Bandau rasti atsakymą, kodėl jos tokios žavios, dėl ko mes jomis taip dalinamės ir ar jos veikia.

Iš vienos pusės, tame nėra nieko blogo, jei tik žmonės daro kažką pozityvaus. Jie dalinasi pozityviomis mintimis. Galbūt tą dieną jie nepadarys kokios nors kvailystės. Arba tikimybė, kad jie jausis tą dieną liūdni, mažėja.

Bet, žiūrint iš kitos pusės, racionalaus požiūrio, visos šios citatos, visos šios patirtys yra būtent kitų žmonių patirtys. Jos yra unikalios tiems žmonėms, kuriems tai nutiko. Mes galime pasižiūrėti į kitų žmonių patirtis ir pasimokyti iš jų, bet turime visa tai įvertinti labai kritiškai: kiek man galioja visa ši patirtis, kokius turiu resursus, kad šią patirtį irgi įgyčiau.

[…] Mūsų motyvaciją sudaro vadinami trys faktoriai, trys tapatybės.

Pirmoji tapatybė yra idealusis aš. Pavyzdžiui, noriu būti gražesnis, turtingesnis, geresnis. Kai kurios citatos, kurios sklando socialiniuose tinkluose, atakuoja idealųjį aš. Pavyzdžiui, sako: „Siek aukščiausių savo tikslų!“, „Šiandien yra ta diena, kai tu esi pats gražiausias!“

Kita tapatybė yra privalomasis aš, t. y. ką turiu, privalau padaryti. Pavyzdžiui, kartojame sau – jau nuo pirmadienio eik į sporto klubą, venk kaloringo maisto. Pavyzdžiui, aš bandau atsisakyti latės kavos iš degalinių, nes esu pripratęs važinėti ir gerti latės kavą, kas yra labai kaloringa. Mano privalomas aš sako – Tomai, turi atsisakyti latės kavos, nes kitaip gauni per daug kalorijų. Ir vėlgi citatos mane gali skatinti kažką daryti.

Bet trečioji tapatybė – tikrasis aš. Būtent tuo tikruoju aš mes valdome tas kitas dvi tapatybes – idealųjį aš ir privalomąjį aš. Tikrasis aš nusako, ką realiai darome, kad priartėtume prie idealiojo aš ir privalomojo aš tapatybių. Kitaip tariant, aš ir toliau geriu latės kavą, nors mano privalomasis aš sako – Tomai, nustok, o idealusis aš sako – įsivaizduok, koks tu būsi lieknas, jei negausi tiek kalorijų.

Taigi klausimas, ką mes darome su visu tuo, ką perskaitome, kas mums patinka, kas mums krenta į akį ar ausį. Vien tik norėti vienareikšmiškai nepakanka.

– Jei tikslai adekvatūs, jei jų nėra per daug, vis dėlto kartais sunku imtis realių veiksmų jų siekti. Kodėl, siekdami savo tikslų, kartais tampame tarsi įstrigę? Gal ne tie tikslai? O gal bijome? Kas mus stabdo?

T. Misiukonis: Kartais juokauju, kad tie žmonės, kurie planuoja eiti į sporto klubą po Naujųjų metų, turėtų tai daryti ne nuo sausio 1 d., bet nuo vasario 1 d., nes, jei eisi nuo vasario 1 d., sporto klube bus daug mažiau žmonių. Mat žmonės gauna abonementą, nutaria ir čia sustoja, viskas. Tai mano atsakymas iš to, kiek susiduriu, konsultuodamas žmones ir dirbdamas su jais auditorijoje. Mes visi turime labai gražių siekių ir svajonių, bet kartu turime ir savotišką apsaugos mechanizmą, vadinamąjį psichologinį imunitetą, kai mes patys save stabdome nuo pokyčių.

Galiu pateikti pavyzdį. Labai daug žmonių galvoja, kad jiems galbūt reikėtų pakeisti darbovietę. Žmonės dirba, tarkime, samdomą darbą ir sako – aš visą gyvenimą svajojau tapti gidu, kur nors arba atidaryti savo kepyklėlę arba dar kažką. Jie labai nori, bet sykiu spaudžia stabdžio pedalą, sakydami – nebeteksiu stabilumo, nebeturėsiu laiko artimiesiems, nebegalėsiu mėgautis tuo, kuo mėgavausi. Ir šios mintys, mūsų pačių mintys, kaip vertiname visas galimybes, mus pačius ir stabdo.

– Man kilo tokia mintis, toks pasakymas – noriu, bet neketinu.

T. Misiukonis: Taip, pokyčio noriu, bet keistis nelabai norėčiau, nes tam, kad pasikeičiau, reikės įdėti pastangų. Ir štai todėl mes daugiau ieškome receptų iš išorės, negu kad ieškome receptų viduje.

Laidos vedėja: Agnė Kairiūnaitė, šaltinis LRT.lt

Norėdami skaityti viso interviu tekstą, spauskite čia.


Paskutinės naujienos