Naujienos

Naujienos

Uždekite jiems akis

2017-10-30
Uždekite jiems akis

Vieno iš susirinkimų metu kolegė pasidalino kliento prašymu: „padarykite taip, kad jų akys degtų“. Lyg ir nieko labai išskirtinio nepaprašė, nes daugelis to tikisi, o ir mes patys – konsultantai – visada to siekiame, tačiau šį kartą prašymas nuskambėjo kažkaip keistai. Kelias savaites vis grįždavau prie jo mintimis, bandydama pažvelgti į šį kliento garsiai išsakytą pageidavimą vis iš kito kampo.

Pirma mintis – ar tikrai konsultantai tas akis turi uždegti? Gal dalyviai jau turėtų ateiti degančiomis akimis ir ištroškę mokymų? Taip tikrai būna ir būna būtent tada, kai žmonių įsitraukimas į savo įmonės veiklą yra didelis, kai jie yra iš esmės motyvuoti darbui, tik kažkokio nedidelio įgūdžio trūksta ar gal dar šiek tiek pasitempti reikia… Puikiai tada susidirbame ir randame bendrą kalbą, nes nereikia gaišti laiko „įtikinėjimams“, kad „mokytis“, dalyvauti seminare – vertybė dalyviams.

Antra mintis – o gal tikrai konsultantų pareiga tai padaryti ir net nereikia to prašyti? Juk konsultantai visada nori įkvėpti ir pasiekti, kad iš seminarų žmonės išeitų užsidegę, susimąstę arba atradę atsakymus, sužinoję kažką naujo. Tai kur gi problema? Problemos gal ir nebūtų, jei ne viena smulkmena. Šį savaitgalį nuėjau į kirpyklą susitvarkyti šukuosenos ir, nors manoji ypatingai trumpa, kas nebūdinga moterims, vis tiek visada iš kirpyklos išeinu kažkokia kitokia nei po to būnu kasdien. Man leidžiant laiką kirpėjos krėsle, kilo asociacija, – tai juk akivaizdu, kad jei kiekvieną dieną, na, ar bent kas antrą nesusišukuoji kažkaip panašiai taip, kaip tai daro kirpėja, tai „plaukas“ elgiasi kaip jam patinka, t.y. „nugula mažiausio pasipriešinimo kryptimi“. Tas pats ir su žmonėmis po mokymų, jei mokymų dalyviai išsineša savo pakylėjimą į terpę, kurioje nėra motyvacijos, kurioje nėra skatinimo, palaikymo taikyti tai, apie ką buvo kalbėta seminaro metu, žmonės eina prisitaikymo keliu, t.y. vėl grįžta į savo „užgesusių akių“ būseną. Būtent todėl, kaskart skatiname bent jau „artimiausius“ vadovus dalyvauti kartu su žmonėmis mokymuose, kaip lygiaverčius partnerius. Kodėl akcentuoju lygiaverčius, nes dar vis pasitaiko norinčių per mokymus ne dalyvauti, o sėdėti kamputyje ir stebėti bei vertinti… Aišku, galima ir taip, bet tokiu atveju nesitikėkime ugnelės.

Be to, vis dar pasitaiko vadovų, kurie po mokymų pasako kokią nors „auksinę“ frazę, pavyzdžiui: „na pasimokėte? Vis tiek nieko netaikysite, tai eikit dirbti“ arba „na, ir ką čia tie mokslai, gi sakiau, kad užtenka knygučių pasiskaityti ir viskas bus aišku, aš pats / pati tai be jokių seminarų viską moku…“. Ir viskas, „šukuosena sugriuvo“, prasmė pabėgo, ugnis užgeso…

Na, bet gera žinia, vadovas vis dėlto prašo uždegti, vadinasi kažkur giliai širdyje nori, kad žmonės būtų motyvuoti ir jo mintis nusiųsti į mokymus – tai didžiulis žingsnis link to.

Trečia mintis, – o ko seminare ieško dalyviai? Ar tikrai vadovai žino jų poreikį? Čia kaip pardavimuose, jei poreikio nesužinosi, tai klientas jei ir pirks prekę, tai ji „staigiuoju būdu“ nuguls stalčiuje ir neatneš tos naudos, kurią galėtų… Ar „pardavė“ vadovas mokymus darbuotojams?

Iš mano patirties – jei nepažįsti tinkamai žmonių, jei nebendrauji su jais kiekvieną dieną, jei nepasikalbi apie poreikius ne tik prieš pat mokymus, bet nuolat, tai gal ir gali bandyti parinkti mokymų temą, tačiau labai didelė tikimybė, kad nepataikysi. Tokiu atveju, koks geras bebūtų konsultantas – dalyviai tiesiog konstatuos: „ne apie mus; ne mums; nesąmonė“. Kartais seminaro metu tikrai tenka laviruoti tarp „užsakymo“, – juk turime jį išpildyti, nes būtent užsakovas moka pinigus ir mes negalime savarankiškai nuspręsti keisti temą, ir tarp dalyvių, kuriems kartais akivaizdžiai reikia, tarkime, tiesiog „išsiventiliuoti“, nes gal visai ne mokymų trūksta, o kokia nors smulkmena, pavyzdžiui, netinkamai veikiantis kompiuteris ar dieną pavėlavęs atlyginimas, neleidžia jaustis motyvuotam ir sutelktam į savo pagrindinius tikslus.

Ketvirta mintis… Na gal užteks tų minčių, – tiesiog tikriausiai verta kiekvieną kartą būti tikram, jog visų trijų pusių tikslas iš esmės yra tas pats – turėti ilgalaikės naudos, o kaip tą „šukuoseną kuo ilgiau išsaugoti“…. čia jau „technikos“ reikalas.

Straipsnio autorė: Jūratė Žalienė


Paskutinės naujienos