Eglė domisi valdymu ne kaip abstrakcija, o kaip kasdieniu organizacijų realybės pagrindu.
Valdymas lemia, ar organizacija klestės, išsilaikys, ar susidurs su kliūtimis. Jo poveikis dažnai yra toks gilus, kad lieka nepastebėtas. Tai, kas matoma paviršiuje, nebūtinai atspindi tai, kas vyksta po juo. Organizacijos gali save vertinti vienaip, o elgesio modeliai, kurie iš tikrųjų formuoja kasdienį darbą, gali būti visai kitokie.
Kai valdyme įsišaknija kontrolė ar menkinimas – nesvarbu, ar tai akivaizdu, ar subtilu – komunikacija tampa sunkesnė, kūrybiškumas traukiasi, o bendras grupės mąstymas siaurėja. Žmonės randa aplinkelių, improvizuoja, vengia. Organizacija dirba ne visu pajėgumu – ne dėl blogos valios, o dėl sistemos, kuri to neleidžia.
Vienas iš kelių, kuris Eglę domina – sociokratinis rato metodas. Tai vadybos sistema, grindžiama paprastais principais, padedančiais palaikyti organizaciją kaip gyvą sistemą. Ji nėra nauja idėja, tačiau praktikoje – dar palyginti reta. Susidomėjimas auga, drąsių taikytojų daugėja, tačiau mechanizmai, padedantys mokytis ir adaptuoti sociokratiją konkrečioje aplinkoje, vis dar tobulėja. Tai reiškia, kad dirbant su ja reikia ir atvirumo eksperimentui, ir kantrybės procesui.
Eglė dirba su organizacijomis, kurios nori suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, ir ieško kitų būdų organizuoti bei koordinuoti bendrą darbą.











